Lietuvos kulinarijos istorija

Lietuviškos kulinarijos istoriją sugadino bulvės. Tiksliau, ne tiek sugadino, kiek užgožė. Pirmosios bulvės į Lietuvą gausiau buvo atvežtos tik XVII a. O plačiau auginti imtos tik XIX a. Aišku, kol buvo sukurti įvairiausi dabar tradiciniais jau tapę patiekalai iš bulvių, prabėgo ne vienas dešimtmetis. Tačiau iki bulvių lietuviai augino, gamino, ruošė, kūrė daugybę įvairiausių gardėsių iš sodo, daržo, miško gėrybių. Aišku, apie mėsą jau net nekalbant.

Gamtinės sąlygos, klimato ypatybės istoriškai pavertė lietuvius mėsėdžiais, nes gyvenant palyginti šaltuose kraštuose reikia ir daugiau kalorijų. O su mėsa lietuviai nuo seno mokėjo elgtis ir savo receptūrose pasiekdavo tikrų kulinarinių aukštumų. K.Donelaitis "Metuose" net išaukština lietuviškas dešras prieš varles ir kitus kolonistų patiekalus.Iki mūsų dienų išliko daugiau valstietiškos virtuvės, dar vadinamos vargo virtuve, pavyzdžių, tačiau įvairiausiuose šaltiniuose galime aptikti ir bajoriškų valgių aprašymo. Va čia tai tikri kulinarijos istorijos lobynai! Tiesa, kalbėti apie tautinę virtuvę kokiame XVI - XVII a. yra gana keblu, nes ir pačios tautos nelabai nebuvo. Tačiau šiame krašte žmonės valgyti ir mokėjo, ir mėgo.

Skelbiama, kad didikai Radvilos, bendraudami su Vakarų valstybių didikais, atsisiųsdavo pikantiškų prieskonių, tik šiltuose kraštuose augančių daržovių ir vaisių, alyvų aliejaus, austrių, strimelių, įvairaus vyno ir net angliško alaus (buteliuose!). Vietos kulinarai iš to viso gero kurdavo ir ruošdavo valgius kilmingiesiems. XVI - XVII a. Lietuva jau nebebuvo "laukinis kraštas", koks jis buvo vaizduojamas ir įsivaizduojamas anksčiau. Tad būtent šiuos laikus turint omenyje galima daugiau kalbėti apie "civilizuotą kulinariją". Būtent tuo laikotarpiu atsiranda ir pirmoji kulinarinė knyga "Kucharz litewski" (1627 m.).

Lietuvos teritorijoje lankydavosi svarbūs užsienio šalių patikėtiniai ir pasiuntiniai, ambasadoriai. Daugelis jų į Lietuvą atsiveždavo ir savo virėjus, kurių žinias perimdavo vietiniai kulinarai. Ir ne tik perimdavo, bet ir išplėsdavo ir perkurdavo receptus, neretai skoniu aplenkdami atvažiavusius kulinarus arba sukurdami originalius patiekalus. Dar kiek anksčiau į Lietuvą atvykę totoriai, karaimai taip pat gerokai praturtino lietuvišką virtuvę, išmokę vietinius naujų maisto ruošybos technologijų.

Geras virėjas buvo ir didiko rūmų pasididžiavimas. Jis beveik visuomet lydėdavo savo poną kelionėse, kur ruošdavo jam valgį. Ko gero, nereikia aiškinti, kad virėjais būdavo išskirtinai vyrai, virtuvėse turėję pagalbininkų. Moterims būdavo šiukštu uždrausta daryti svarbiausius darbus virtuvėje. Šiandien tai aiškinama dviem priežastimis: moterims darbas virtuvėje būdavo per sunkus fiziškai bei moterys buvo laikomos "nešvariomis" (dėl moteriško ciklo) ir todėl netinkamomis dirbti su maistu. Žinoma, tai taikytina tik didikų, o ne valstiečių virtuvėms.

Receptūros bajoriškoje virtuvėje būta išties įvairios. Labai dažnai joje pagrindiniais patiekalais būdavo įvairiai ruošiama miško žvėrių mėsa. Ir ne tik įprastų kanopinių - stumbrų, elnių, stirnų, šernų. Tikrais delikatesais buvo laikoma meškos, bebro mėsa. Paukščius lietuviai taip pat sėkmingai medžiojo ir puikiai ruošdavo stalui. Beje, valgomi buvo beveik visi laukiniai paukščiai, išskyrus maitėdas ir plėšrūnus. Ilgą laiką paukštiena, net ir naminė, taip pat buvo tik didikų valgis. Net XIX a. pabaigoje valstiečiai laikydavo naminius paukščius parduoti, o patys paukštieną valgydavo tik švenčių progomis (dar sakoma - ir kaip vaistus).

Beje, egzistuoja teorija, kad būtent lietuviai išmokę rusus ir kitas tautas į Rytus gaminti daugybę patiekalų, mat iki glaudesnio bendravimo su lietuviais rusų valgiai būdavę labai skurdūs, mat pagal stačiatikių bažnyčios raginimus ir reikalavimus, beveik pusę dienų metuose rusai pasninkaudavę.