Sriubos istorija

Sriuba – neabejotinai vienas seniausių lietuvių valgių. Daugybės praeities receptų nebėra išlikę, tačiau jau XIV a. metraščiuose užsimenama, kad sriubos buvo plačiai ir dažnai vartojamos. Šie aprašai, žinoma, taikytini labiau didikams, todėl galima drąsiai teigti, kad sriubos buvo žinomos ir valgomos dar gentinėse santvarkose. Sriubas lietuviai srėbdavo ir per pusryčius, ir pietus, ir vakarienę.

Aišku, kaip ir visa kulinarija, taip ir sriubos viduramžiais turėtų būti atskirtos į aristokratų ir prasčiokų virtuvėje ruošiamas. Pavyzdžiui, iki mūsų dienų yra išlikę žinių apie jaučio uodegos sriubą, kuria gardžiuotis galėdavo išskirtinai tik bajorai. Kilmingieji valgydavo aukštesnės kokybės sriubą – gamintą iš geresnių produktų, gausiai paskanintą prieskoniais. Beje, apie prieskonius – lietuvių valstiečiai petražoles ir krapus pradėjo vartoti tik XX a., nors šios prieskoninės žolelės dar nuo viduramžių buvo auginamos prie didikų dvarų bei vienuolynų.

Beje, net ir prie Valdovų rūmų, ten kur dabar Sereikiškių parkas, Žygimanto Augusto laikais buvo nemenkas daržas. Jame augintos iš Italijos, Prancūzijos, Anglijos atsivežtos prieskoninės daržovės. Manoma, kad daug tų prieskoninių daržovių ir žolelių Vilniuje buvo pasodinta karalienės Bonos Sforcos nurodymu. O štai druska ilgą laiką prilygo brangenybėms. Per Lietuvos teritoriją net ir XVII a. druska būdavo gabenama tik slaptais keliais, kad nebūtų pagrobta. O už neleistinas spekuliacijas druska laukė griežtos bausmės.

Sriubos bene geriausiai atskleidžia ir lietuvių etnografinių sričių maitinimosi bei virtuvių skirtumus ir ypatumus. Iš to, ką į verdamos sriubos puodą virėjas sumesdavo, galima spręsti apie vyraujančius produktus. Pavyzdžiui, dzūkai gamindavo ir tebegamina grybų sriubas, suvalkiečių sriubos būdavo gausiai mėsiškos, žemaičiai gamindavo miltsriubes bei kopūstienes. Prie ežerų gyvenantys skanaudavo žuvienes. Reikia pažymėti, kad šių sriubų pavadinimai tik sąlyginiai ir neatspindi konkrečių receptų, nes būdų paruošti sriubą būdavo begalės. Lietuviams virtuvėje – ir bajorų, ir valstiečių – išradingumo, fantazijos ir noro improvizuoti niekada netrūkdavo.

Beje, retas kuris šiandien žino, kad tikri lietuviški barščiai išsiskirdavo tuo, kad būdavo verdami kartu su vėžiais. O šaltibarščiai netūrėtų būti vadintini mūsų kulinariniu paveldu, nes burokėliai reikalingi pagaminti šiai sriubai, Lietuvos teritorijoje pasirodė tik XIX a. Pagrindinė lietuvių daržovė ilgą laiką buvo ropė. Taip pat, aišku, dar XIV a. paplitęs kopūstas, griežčiai, svogūnai ir morkos.

Vis dėlto lietuviai gamindavo ir šaltas sriubas, ką ne vienas kulinarijos ekspertas yra pavadinęs nesusipratimu, mat gana atšiauriame klimate šaltos, rūgščios sriubos, skatinančios šilumos išsiskyrimą iš organizmo, išties atrodo keistai. Kita vertus, juk vasara Lietuvoje buvo visuomet...

Dabar jau pamirštos yra unikalios lietuviškos sriubos - putros. Dar vadinamos miltsriubėmis. Gaminamos iš raugo, tirštokos, jų gamybai naudota sula, gira, raugintų daržovių sūrimas. Į sriubas dar iki Antrojo pasaulinio karo būdavo dedama įsnauja (žemaičiai tai vadino užkulu, suvalkiečiai – taukine). Tai iš kiaulės vidaus taukų, neatskirtų nuo plėvės, gaminama masė. Ja pasiskanindavo sriubas ir, aišku, gaudavo didesnį kiekį reikalingų kalorijų. Tiesa, skaninti sriuboms į jas buvo pilamas ir pienas. Pieniškos sriubos – irgi mus pasiekė iš gana senų laikų.

Ypatingos ir lietuviškos saldžiosios sriubos, ypač mėgtos dzūkų. Tokios sriubos buvo gaminamos iš miške pririnktų uogų, paskaninant ir miltinės tešlos gumuliukais. Saldžiosios sriubos valgytos ir karštos, ir šaltos.